„Homo Sanus“ klinikoje gydomos lytiškai plintančios infekcijos (LPI), kuriomis užsikrėsti galima nesaugių lytinių santykių metu. Lytiškai plintančios ligos žinomos kaip šlapimo ir lyties takų ligos, kadangi dėl šių ligų gali būti pažeistos šių organų sistemos.
Dabar nėra griežto atskyrimo, kai lytiniu keliu plintančias ligas sprendžia tik venerologas. Lytiniu keliu plintančios ligos – keturių specialybių gydytojų darbo objektas, šias problemas sprendžia: venerologai, dermatovenerologai, seksologai, urologai, ginekologai.
Lytiškai plintančiomis ligomis gali užsikrėsti kiekvienas lytiškai aktyvų gyvenimą gyvenantis žmogus. Dažnas partnerių keitimas, santykiavimas be apsaugos priemonių - tai dažna šių ligų priežastis. Žinoma, net ir ilgalaikiai santykiai negali 100% garantuoti, kad užsikrėsti tokia liga galimybės nėra, kadangi Jūsų partnerio ligos požymiai gali pasirodyti tik praėjus ilgesniam laikotarpiui.
Kitaip nei kitos infekcijos, lytiškai plintančios ligos reikalauja ypatingo dėmesio ir priežiūros jas gydant. Netinkamas arba visiškas negydymas gali sukelti ilgalaikius ar net nebepagydomus padarinius, pavyzdžiui, paskatinti nevaisingumą.
Venerinių ligų pavadinimas kilo nuo meilės deivės Veneros vardo, dar tais laikais, kai seksas buvo laikomas „nešvariu" dalyku, o užsikrėtimas gonorėja arba sifiliu – gėdingu reiškiniu. Venerinės ligos dažnai vadinamos lytiškai plintančiomis ligomis (LPL), tad tarp šių dviejų pavadinimų praktiškai nėra jokio skirtumo.
Liga, apie kurią nesinori kalbėti garsiai
Šiandiena yra žinoma apie 25 lytiškai plintančias ligas, kuriomis pasaulyje kasmet užsikrečia mažiausiai 250 milijonų žmonių. Lytiškai plintančios ligos priklauso tų ligų grupei apie kurias mieliau nutylime arba kalbamės pašnibždomis. Jos ypatingos tuo, kad visai negydomos ar netinkamai gydomos gali sukelti ilgalaikius sveikatos pakitimus ar net nevaisingumą. Lytiškai plintančiomis infekcijomis dažniausiai užsikrečiama nesaugių oralinių, vaginalinių ir analinių lytinių santykių metu.
Analinio sekso metu yra tikimybė užsikrėsti LPL
-
citomegalo viruso infekcija
-
amebiazė
-
lambliozė
-
žarnyno bakterinės infekcijos
Lytiškai plintančios ligos perduodamos ir oraliniu būdu
Žmonės klaidingai mano, kad oraliniai lytiniai santykiai leidžia išvengti lytiškai plintančių ligų. Nieko panašaus. Oraliniai lytiniai santykiai yra viena dažniausių lytiškai plintančios infekcijos plitimo priežasčių. Užsikrėtusi motina ligą gali perduoti kūdikiui. Dauguma lytiškai plintančių ligų (sifilis, gonorėja, chlamidiozė, mikoplazminė infekcijos) dažniausiai yra pagydomos. Virusų sukeliamos infekcijos, tokios kaip ŽIV, herpes infekcija ar žmogaus papilomos virusas (ŽPV) yra lėtinės ir neišgydomos ligos. Užsikrėtus lytiškai plintančia infekcija simptomai ne visada atsiranda iš karto. Kartais ligos simptomai gali pasireikšti po savaitės, mėnesio ar ilgesnio laiko. Patikimiausias būdas išvengti lytiškai plintančių ligų yra susilaikymas nuo lytinių santykių arba abipusiai monogamiški santykiai su žmogumi, kuris nėra infekuotas. Kita patikima apsaugos priemonė – prezervatyvai. Jie ne tik maksimaliai sumažina riziką užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, tačiau taip pat patikimai leidžia išvengti neplanuoto nėštumo. (Parengė gydytojas urologas Vakaris Varyginas)
Galimi lytiškai plintančių ligų simptomai:
pasireiškiantys būtent vyrams:
- atsiradusios išskyros iš varpos;
- skausmingas „deginantis“ šlapinimasis;
- varpos galvos paviršiaus uždegimas;
- sėklidžių skausmas, sėklidės/sėklidės prielipo uždegimas.
moterims būdingi požymiai:
- pasirodžiusios neįprastos išskyros iš makšties (pakitusi spalva, kvapas, tirštumas, varškės pobūdžio išskyros);
- mažojo dubens uždegimo požymiai;
- sutrikusios mėnesinės.
Abiejų lyčių atstovams būdingi simptomai:
- prie makšties, varpos ar tiesiosios žarnos atsiradusios pūslelės arba žaizdelės, kurios būna skausmingos arba neskausmingos;
- nuolatinis noras šlapintis;
- konjuktyvitas;
- išeinamosios angos skausmas;
- skausmas lytinių santykių metu.
Tačiau yra tikimybė, kad susirgus nejaučiami jokie simptomai.
Sveikatos priežiūros specialistai tikina, kad dažniausiai būtent moterys nejaučia jokių simptomų. Tad, jei asmuo turėjo nesaugių santykių, nepasitiki partneriu arba mano, kad gali būti rizikos grupėje, gydytojai siūlo kreiptis į specialistus, kurie atliks visus reikiamus tyrimus ir nustatys - sergama ar ne.
Kaip diagnozuojamos lytiškai plintančios ligos?
Neįprastos išskyros iš lyties organų, bėrimai, niežulys ir perštėjimas, žaizdelės ant lytinių organų ar padidėję kirkšnių limfmazgiai yra signalas susilaikyti nuo lytinių santykių ir kuo greičiau apsilankyti pas gydytoją. Nustatant lytiškai plintančią infekciją dažniausiai atliekami tepinėliai iš šlaplės, gimdos kaklelio, rečiau burnos ar tiesiosios žarnos. Atliekamas šlapimo tyrimas, kuriame ieškoma lytiškai plintančių ligų sukelėjų. Siekiant nustatyti ŽIV ar sifilį imami kraujo tyrimai. Nepaisant naujausių diagnostikos ir gydymo metodų sergamumas ŽIV nuolat didėja. Sergant ŽIV neretai diagnozė nustatoma tik prasidėjus AIDS. ŽIV ilgainiui pažeidžia imuninę sistemą dėl ko pastaroji pasidaro nebepajėgi kovoti su infekcijomis, išsivysto vėžys, kartojasi plaučių ir kitų organų uždegimai, grybelinės infekcijos. Tai viena klastingiausių ligų, kadangi ilgą laiką gali nepasireikšti jokiais simptomais. ŽIV testą reikėtų atlikti ne ankščiau 1 mėn. nuo nesaugių lytinių santykių, kadangi anksčiau įprastais diagnostikos metodais virusas kraujyje yra labai sunkiai aptinkamas. Būtina akcentuoti, kad dažnai lytiškai plintanti infekcija gali nepasireikšti jokiais simptomais. Pavyzdžiui, kai kurių literatūros šaltinių duomenimis, užsikrėtus chlamidine infekcija simptomai gali pasireikšti apie 30 proc. moterų ir 70 proc. vyrų. Dėl šios priežasties esant menkiausiems įtarimams dėl galimos lytiškai plintančios ligos būtina nedelsiant kreiptis pas gydytoją dermatovenerologą, venerologą. Diagnozavus lytiškai plintančią infekciją lytinių santykių metu būtina naudoti prezervatyvą iki paaiškės, kad kontroliniuose tyrimuose lytiškai plintančios infekcijos nebėra. Be to, apie naujai diagnozuotą lytiškai plintančią infekciją būtina perspėti esamus ir buvusius lytinius partnerius. (Parengė gydytojas urologas Vakaris Varyginas)
Lytiškai plintančių ligų istorija
Manoma, kad žmonės daugybę amžių serga lytiškai plintančiomis ligomis bei kenčia nuo jų sukeltų komplikacijų. Geriausiai yra žinoma sifilio istorija. Tikėtina, kad pirmieji sifilį į Europą parplukdė Kolumbo ekspedicijos jūreiviai, kurie 1493 m. sugrįžo į gimtąją Ispaniją. Neabejojama, kad ispanų flotilė, kovodama su Karolio VIII pajėgomis, 1494-1495 m. išplatino ligą tarp Neapolio gyventojų. Liga milžiniškais mastais pasklido po visą Europą ir jau 1496 m. į Anglijos teritoriją įsiveržusi samdinių armija, palaikoma Džeimso IV, kovojo ne tik tvirtomis rankomis ir kardais, bet ir grandgore (sen. Prancūzų kalba grand- didysis, o gorre- sifilis). Daugelį amžių tikėta, kad sifilis yra dievo bausmė. Tik po daugelio metų buvo išsiaiškinta, kad liga plinta lytinių santykių metu, užsikrečiant Treponema pallidum. Sergant pirmos stadijos sifiliu, atsiranda kietasis šankeris, t.y. opinės žaizdos su kietais kraštais ant išorinių lyties organų, burnos ar makšties gleivinėje. Antros - visame kūne atsiranda išbėrimų, o trečios stadijos metu liga paveikia širdies, kraujagyslių, nervų sistemą ir kitus organus. Apsikrėtęs žmogus gali tapti protiškai atsilikęs, aklas, vaikščioti šlubuodamas arba atsiranda psichozės požymių. Ant odos ir vidaus organuose išsivysto irstančios opos. Tuo tarpu sparčiai pasaulyje plintantis ir sunkiai pažabojamas ŽIV atsirado visai neseniai. Manoma, kad žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) žmonės užsikrėtė valgydami termiškai neapdorotą beždžionių mėsą. Yra žinoma, kad beždžionės kartai užsikrečia ŽIV virusu, kuris ilgainiui sukelia į AIDS panašius simptomus. (Parengė gydytojas urologas Vakaris Varyginas)
Daugiau informacijos apie kiekvieną lytiniu keliu plintančią ligą
Lytiškai plintančios ligos:
- Chlamidiozė
- Gonorėja
- Trichomonozė
- Mikoplazmozė
- Kandidozė
- Hepatitas
- Kandiloma (lytinių organų karpos)
- Lytinių organų pūslelinė (herpes genitalis)
- Žmogaus papilomos virusas
- Bakterinė vaginozė (gardnereliozė)
- Nespecifinės lytiškai plintančios infekcijos (LPI):
- Cistitas
- Uretritas
- Cervicitas
- Proktitas
- Niežai
- Utėlės
- Sifilis
- ŽIV ir AIDS
- ir kitos.
Chlamidiozė
Tai dažniausia vyrų ir moterų lytiškai plintanti infekcinė liga Europos šalyse, kurią sukelia bakterija Chlamydia trachomatis. Ši infekcija perduodama lytiškai santykiaujant oraliniu, vaginaliniu arba analiniu būdu. Ligos eiga dažnai būna besimptomė, todėl liga yra gana klastinga. Taip pat susirgimui būdingas inkubacinis periodas-ppožymiai pasireiškia po 1 ar 3 savaičių po kontakto.
Ligos simptomai, pasitaikantys moterims:
- Pagausėjusios, nemalonaus kvapo išskyros iš makšties
- Kraujavimas tarp menstruacijų arba po lytinių santykių
- Skausmingas lytinis aktas
- Skausmas pilvo apačioje ir šlapinimosi metu
- Akių paradimas ir niežulys
- Kartais galimi sąnarių skausmai
Ligos simptomai, pasitaikantys vyrams:
- Skausmas šlapinantis;
- Atsiradusios baltos išskyros;
- Dažnesnis šlapinimasis nakties metu;
- Sėklidžių, tarpvietės, šlaplės skausmai;
- Akių paradimas ir niežulys
- Kartais galimi sąnarių skausmai .
Požymiai pasireiškiantys abiejų lyčių atstovams:
- Išeinamosios angos uždegimo požymiai ( jei užsikrečiama analiniu būdu);
- Konjuktyvitas.
Chlamidiozės gydymas
Kadangi chlamidiozės požymių gali pradžioje iš viso nepasireikšti, būtina išsitirti profilaktiškai ,jeigu:
- Turėjote keletą lytinių partnerių ir nesinaudojote barjerinėmis apsaugos priemonėmis;
- Dažnai keičiate partnerius;
- Jei esate jauna moteris ir turėjote atsitiktinių intymių santykių- jaunoms moterims dar nėra iki galo susiformavęs gimdos kaklelis ir jos šiam susirgimui yra mažiau atsparesnės.
O jeigu minėti simptomai visgi pasireiškė, būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją, nes per laiką gali išsivystyti nevaisingumas. Ši liga yra bakterinė, todėl ir gydoma antibakteriniais vaistais- antibiotikais, kuriuos paskirti gali tik gydytojas. Būtina gydyti ne tik apsikrėtusį, bet ir visus jo esamus lytinius partnerius, ir savaitę laiko susilaikyti nuo intymių santykių.
Negydomja liga, gali turėti tolimasias komplikacijas, tokias, kaip:
- Reiterio liga;
- Perihepatitas;
- Periapendicitas;
- Negimdinis nėštumas;
- Nevaisingumas.
Sifilis
Tai infekcija, dažniausiai plintanti lytiniu būdu. Ją sukelia bakterija Treponema pallidum s. pallidum (T.pallidum). Sifilis skirstomas į įgytąjį ir įgimtą. Įgytas skirstomas į ankstyvųjį ir vėlyąjį. Ankstyvasis sifilis gali būti pirminis, antrinis ir ankstyvas slaptasis. Vėlyvasis cifilis gali būti: vėlyvas slaptasis, tretinis.
Klinikiniai požymiai:
Pirminis sifilis: inkubacinis laikotarpis trunka 10 – 90 dienų iki kol atsiranda opa. Kietoji opa susidaro sukelėjo patekimo vietoje, ji neskausminga, lygiakraštė. Gali formuotis ir daugintis kitose kūno vietose, pavyzdžiui, tokiose kaip: burna, liežuvis, pažastys.
Antrinis sifilis prasideda po praėjus 3 – 6 savaitėms, po opos atsiradimo. Jau anksčiau minėta bakterija Treponema pallidum pažeidžia daugelį organų. Atsiranda bėrimai, plačiosios kandilomos, sifilinė angina. Rečiau pluoštais iškrenta plaukai, pažeidžiamos akys. Treponema pallidum taip pat gali sukelti meningitą bei hepatitą. Užsikrėtus šia liga padidėja tikimybė užsikrėsti ŽIV.
Motinos nėštumo metu infekciją perduoda kūdikiui. Todėl neretai kyla komplikacijų: įvyksta persileidimas, vaikas gimsta negyvas, arba požymiai gali atsirasti vaikui augant.
Gonorėja
Tai lytiniu keliu - vaginaliniu, analiniu ir oraliniu būdu - plintanti bakterinė infekcija, kurią sukelia patologinė bakterija- Neisseria gonorrhoea. Labai retais atvejais galima užsikrėsti buitiniu keliu per kontaktą su ligos sukėlėjais. Bakterija dauginasi ne tik lytinių orgnų gleivinėje, bet ir burnoje, ryklėje, tiesiojoje žarnoje ir netgi akių gleivinėse. Naujagimiai užsikrečia gimdymo metu. Vaikai nesilaikydami higienos normos – per tiesioginį sąlytį su ligoniu ar lytinės prievartos metu. Iki lytinio brendimo mergaičių gleivinė yra žymiai labiau pažeidžiamesnė nei suaugusios moters. Ryklės gonorėja susergama oralinio sekso metu, o tiesiosios žarnos gonorėja – analinių santykių metu.
Simptomai, būdingi šiai ligai, yra saviti ir labai nemalonūs, nors retais atvejais jų gali nebūti išvis, ypač moterims.
Ženklai, rodantys kad į organizmą pateko gonorėjos infekcija:
- Pakitusios, sutirštėjusios išskyros iš varpos ir makšties;
- Skausmas lytinių santykių metu ir šlapinantis;
- Moterims atsiradusios skausmingesnės mėnesinės negu prieš tai;
- Varginantys pilvo skausmai;
- Išskyros iš išeinamosios angos;
- Atsiradę įvairūs akių simptomai- paraudimas kartu su patinimu, didelis jautrumas šviesai ir akių išskyros;
- Gerklės patinimas ir skausmas, jei infekcija pateko oraliniu būdu.
Ligos inkubacinis laikotarpis yra 2 - 7 dienos, todėl pirmieji požymiai gali būti pastebėti ne iš karto.
Gonorėjos gydymas
Gonorėja, kaip ir daugelis bakterinių infekcijų, gydoma antibakteriškai- antibiotikais, kuriuos paskiria gydytojas apžiūros ir tyrimų metu. Būtina gydyti ne tik besikreipusį asmenį, bet ir visus lytinius jo partnerius, kad infekcija neišplistų ir nebūtų perduota į aplinką. Kadangi šiais laikais Neisseria gonorrhea bakterija darosi vis atsparesnė įvairioms antibiotikų rūšims, gydytojas pirmiausia atlieka antibiotikogramą, kad nustatytų jautrumą specifiniams antibiotikams ir nustatytų geriausią gydymo variantą. Negydant, gonorėja gali komplikuotis rimtais uždegimais, nevaisingumu, o patekus į kraują ar sąnarius gali sukelti rimtas, organizmui pavojingas būkles.
Kondiloma
Kondiloma- tai virusinis susirgimas, kurį sukelia žmogaus papilomos virusas, pasireiškiantis karpomis lytinių organų srityje. Šia liga užsikrečiama per lytinius santykius, labia retais atvejais- kontakto metu buityje. Genitalijų karpos dar vadinamos smailiagalėmis ir atrodo jos kaip odos spalvos ar rausvos, kojytes turinčios išaugėlės. Karpos būna lytinių organų išorėje,tarpvietėje, išangėje, ant sėdmenų, moterims gali pasitaikyti ir makšties viduje ar ant gimdos kaklelio.
Kondilomų simptomai:
- Atsiradusios kapos lytinių organų srityje ir aplink juos;
- Perštėjimas ir niežulys paveiktose zonose.
Genitalinių karpų rūšys:
- Smailiagalės karpos (balkšvos spalvos išaugos);
- Papulinės karpos (odos spalvos, kupolo formos papulės);
- Ragėjančios karpos (panašios į paprastą karpą);
- Plokščiosios karpos (įvairių spalvų, lygiu, plokščiu paviršiumi);
- Kitos retos rūšys: gigantiškoji kandiloma, papuliozė.
Smailiagalės karpos dažniausiai formuojasi lytinių organų srityje, bet gali pažeisti ir kirkšnis, tarpvietę ar išeinamąją angą). Papulinės karpos susiformuoja jau minėtose vietose: kirkšnyje, tarpvietėje ir išeinamojoje angoje). Gigantiškoji kandiloma labia reta, kuriai būdingas greitas augimas ir perėjimas į poodį.
Kodėl kondilomos atsiranda?
Didžiausią įtaką genitalinių karpų atsiradimui turi nusilpusi imuninė sistema- virusai, slypintys organizme, tampa aktyvūs ir susirgimas pasireiškia. Virusų pasireiškimą gleivinėje ir odoje palengvina jose esantys įvairūs pažeidimai ar išsausėjimas- sutrikusi barjerinė funkcija. Imunitetas dažniausiai esti nusilpęs įvairių bendrųjų organizmo ligų, pvz. cukrinio diabeto, atvejais, organų persodinimo ar pooperaciniu laikotarpiu, kai imuninė systema tik atsistatinėja. Didelį vaidmenį susirgti kondilomomis atlieka ir netvarkingi higieniniai įpročiai bei barjerinių apsaugos priemonių nenaudojimas.
Kaip gydomos genitalinės karpos?
Dažniausiai karpos šalinamos dviem būdais: vietiškai veikiančiais tepalais arba kondilomas naikinančiais agresyvesniais metodais. Tepalai būna arba rūgštiniai, arba veikiantys nuodingai į karpos ląsteles, arba sutrikdantys karpų ląstelių dauginimąsi ir taip priverčiantys ląsteles žūti. Jei vietiniai medikamentai nepadeda, procesas stipriau pažengęs ir išplitęs, tada imamasi stipresnių priemonių. Tuo atveju karpoms naikinti pasitelkiamas lazeris, taikoma šalčio terapija, gydoma elektra ar karpos išpjaunamos chirurginiu būdu.
Hepatitas B
Tai Hepatito B virusų sukeltas kepenų uždegimas. Jis atsiranda, kai patogeninis hepatito B virusas patenka į žmogaus kraują, o iš jo- į kepenis. Daugindamiesi ląstelėse, virusai aktyvuoja žmogaus imuninės sistemos ląsteles ir šios puola hepatocitus- kepenų ląsteles- ir jose besidauginančius virusus. Kadangi imuninės sistemos atsakas ir jo greitis pas kiekvieną žmogų esti skirtingas, liga gali pasireikšti greitai ir ūmiai arba vystytis lėtai, nepastebimai. Užsikrėtęs žmogus gali būti viruso nešiotojas ir nežinoti, kad yra užsikrėtęs.
Kaip susergama virusiniu hepatitu B?
Hepatitu B galima užsikrėsti trim keliais- tiesiogiai per kraują, lytiniu keliu ir nėštumo metu. Per kraują apsikrečiama, kai pažeidžiama oda ar gleivinė: įsidūrus užkrėsta adata, perpylus užkrėsto kraujo, tatuiruočių darymo, auskarų vėrimo metu ar net skutantis. Lytiniu keliu dažniausiai užsikrečiama nuo virusų nešiotojų lytiškai santykiaujant , o nėštumo metu motina- viruso nešiotoja perduoda šį susirgimą naujagimiui.
Pagrindiniai B hepatito simptomai:
- Karščiavimas ir sąnarių skausmai;
- Vėmimasi ir pykinimas;
- Nuovargis, silpnumas;
- Pilvo, sąnarių skausmai;
- Skausmas dešinėje pašonėje;
- Ryškus požymis- pageltę akių baltymai ir oda;
- Galiimas niežėjimas, išbėrimai.
B hepatito gydymas
Ūminė ir lėtinė hepatito formos yra gydomos skirtingai. Ūmiai formai gydyti pasitelkiamas simptomų malšinimas: daug skysčių, skirtų išplauti toksinus, taikomos įvairios infuzijos,valgomas tik lengvai virškinamas, neriebus maistas. Naudojami C,B vitaminai, antiuždegiminiai preparatai, tepalai nuo niežėjimo. Esant lėtinei ligos formai, siekiama išvengti ligos komplikacijų ir ligos perdavimo kitiems asmenims. Skiriami antivirusiniai vaistai, interferonai, imuninės sistemos stimuliatoriai, o ligai jau labiau pažengus- kepenų transplantacija.
ŽIV ir AIDS
ŽIV- tai žmogaus imunodeficito virusas, priklausantis retrovirusų šeimai. kuris dauginasi tik žmogaus ląstelėse. Šio viruso pavojingumą lemia tai, jog jis dažnai mutuoja, todėl sunkiai veikia vaistai ir kol kas neįmanoma išrasti efektyvios vakcinos prieš jį. Virusas dauginasi žmogaus imuninės sistemos ląstelėse ir jas naikina, todėl su laiku imunitetas visiškai nusilpsta ir tampa nebeįmanoma apsiginti nuo išorinės aplinkos patogenų: virusų, bakterijų ir grybelių. Nesant apsaugos organizmo viduje, net gerosios bakterijos nuolat gyvenančios kūne tampa mirtinai pavojingos ir žmogus miršta nuo jų sukeltų infekcijų. Taigi paskutinėse ŽIV stadijose išsivysto įgytas imunodeficito sindromas- AIDS.
Kaip galima užsikrėsti ŽIV?
ŽIV užsikrėsti galima trimis būdais: lytiniu keliu, per kraują ir nėštumo metu, kai virusą mama perduoda naujagimiui. Dažniausiai ŽIV perduodamas lytiškai santykiaujant vaginaliniu arba analiniu būdu be apsaugos priemonių. Didelę įtaką čia daro sirgimas kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis, gleivinės žaizdos ir erozijos, kurios gali atsirasti analinio sekso ar išžaginimo metu. Kitas paplitęs kelias užsikrėsti ŽIV yra per kraują: nešvarias, infekuotas adatas, leidžiantis intraveninius narkotikus, perpilant kraują, atliekant hemodializę, darantis tatuiruotes ir organų persodinimo metu. Serganti ŽIV motina taip pat gali perduoti ŽIV kūdikiui per placentą arba gimdydama. Tačiau anksti nustačius diagnozę, geriant antivirusinius vaistus, taikant Cezario pjūvį ir nemaitinant savo pienu, kūdikio užkrėtimo galimybė ženkliai sumažėja. Verta žinoti, jog oro lašeliniu būdu, buitinio kontakto metu ar įkandus vabzdžiams ŽIV užsikrėsti neįmanoma.
Požymiai, rodantys, kad galėjote užsikrėsti ŽIV
ŽIV patekus į organizmą, simptomatika būna labai skirtinga- tai priklauso nuo konkretaus organizmo: vieniems simptoimai gali pasireikšti jau po kelių savaičių, kitiems užtrunka iki kelių mėnėsių. Vėliau išryškėja pirmi nespecifiniai požymiai, bet vėlgi- ne visiems: atsiranda karščiavimas išberia, didėja limfmazgiai. Tokia liga primena gripą, todėl sunku atskirti. Praėjus ūmiai fazei, ŽIV pereina į lėtinę formą, kuri gali trukti daugybę metų nesukeldama jokių simptomų organizme. Imunitetas pamažu silpnėja, kol galiausiai liga pereina į paskutinę stadiją- AIDS. Šios stadijos metu kartojasi bepriežastiniai karščiavimai, puola įvairios ligos, krenta svoris, atsiranda didelis prakaitavimas, ypač naktį, viduriavimas ir psichikos sutrikimai.
Gydymas nuo ŽIV
Paėmus kraują atliekami tyrimai ir patvirtinama užsikrėtimo ŽIV diagnozė- randami specifiniai antikūnai pries ŽIV arba ŽIV nustatoma tiesiogiai. Kuo ankčiau nustatoma liga, tuo geriau- anksti ištyrus ir propaguojant sveiką gyvenseną, įmanoma išvengti AIDS. ŽIV gydoma antivirusiniais vaistais ir simptomatiškai- gydomos atsiradusios gretutinės ligos dėl imuninio nepakankamumo. Taip pat natūraliomis priemonėmis kiek įmanoma stiprinamas imunitetas ir geriami homeopatiniai vaistai.
Lytinių organų pūslelinė
Lytinių organų infekciją sukelia DNR turintys herpes simplex ( jis taip pat sukelia ir lūpų pūslelinę). Išsivysčiusiose šalyse ši infekcijayra dažniausia lytinių organų opų priežastis. Perduoti galima sąlyčio būdu, gimdymo metu bei lytinių santykių metu. Ligoniui patariama susilaikyti nuo lytinių santykių per ligos atkrytį ir jos pradžią.
Pirminės infekcijos požymiai:
- Ant paraudusios odos, gleivinės atsiranda vandeningų pūslelių;
- Bėrimai lytinių organų srityje;
- Skausmingas šlapinimasis;
- Išskyros iš šlaplės ar makšties.
Kartotinės infekcijos požymiai:
- Tipiška eiga ( niežėjimas, skausmas, padidėjęs jautrumas, perštėjimas lytinių organų srityse)
- Besimptomė eiga (deginimas, išorinių lytinių organų niežulys, be bėrimų)
- Netipiška eiga (išeinamosios angos paraudimas, liemens skausmai, apatinių galūnių skausmai, išskyros)
Trichomonozė
Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių lytinės sueities metu plintančių infekcijų, kurias sukelia pirmuonys- Trichomonas vaginalis. Šia liga galima užsikrėsti esant nesaugiems lytiniams santykiams, nesinaudojant barjerinėmis kontracepcijos priemonėmis, taip pat serganti motina gali perduoti kūdikiui gimdymo metu. Šios infekcijos nešiotojai dažniausiai yra vyrai, o simtpmatika labiausiai pasireiškia moterims.
Trichomonozės požymiai
Vyrams požymiai gali nepasireikšti visai arba atsirasti išskyrų, dirginimo jausmas šlapinantis ar ejakuliacijos metu. Moterims simptomų paprastai esti daugiau ir stipresnių: atsiranda stipraus kvapo bakšvai- žalsvos išskyros iš makšties, tampa skausminga šlapintis, skauda lytinės sueities metu ir šlapinantis, atsiranda niežėjimas ir kartais- skausmas apatinėje pilvo dalyje.
Tyrimai ir gydmas
Sukėlėjas Trichomona vaginalis nustatomas dažniausiai išskyrų tepinėlio, rečiau - pasėlio būdu. Atliekamas gydymas gydytojo paskirtais antibiotikais, gydomas ne tik sergantysis, bet ir visi esami jo lytiniai partneriai. Laiku nepradėjus gydymo, liga gali komplikuotis greta esančių sričių uždegimais.
Mikoplazmozė
Mikoplazmozė- tai prokariotinių Mycoplasma genties mikroorganizmų sukelta uždegiminė liga, pasireiškianti lytinių organų ir šlaplės uždegimais. Moterims liga pažeidžia šlaplę, makštį, gimdos kaklelį, gimdos gleivinę ir kiaušintakius, vyrams- šlaplę ir sėklides. Šis susirgimas plinta per lytinius santykius, rečiau- oro lašeliniu būdu. Segnati mikoplazmoze motina per placentą gali perduoti infekciją nėštumo metu ar gimdydama. Mikoplazmos yra pusiau patogeniniai mikroorganizmai, įprastai randami ir sveikų žmonių kvėpavimo takų, lytinės ir šlapimo sistemos gleivinėse.
Mikoplazmozės klinikiniai simptomai
Užsikrėtus šia liga, įprastai pačioje jos pradžioje simptomų nebūna. Tai gali testis nuo keleto dienų iki kelių savaičių, kai prasideda ūmioji ligos stadija.Jei liga paveikia lytinę sistemą, atsiranda pūlingos išskyros, lytinių organų niežulys ir deginimas ramybės metu ir šlapinantis, kartais padidėja vietiniai limfmazgiai. Pažeidus kvėpavimo sistemą, atsiranda uždegimai, tokie kaip bronchitis, tracheitas, bendras silpnumas ir karščiavimas, padidėję limfmazgiai ir viso kūno skausmai.
Mikoplamozės gydymas
Imami išskyrų mėginiai is nustačius sukėlėją, paskiriamas gydymas antibiotikais. Kadangi mikoplazmos geba daugintis ir mutuoti, svarbu atlikti antibiotikogramą ir išsiaiškinti sukėlėjo jautrumą tam tikrai antibiotikų rūšiai. Gydomas ne tik susirgęs asmuo, bet ir jo lytiniai partneriai, siekiant užkirsti kelią kartotiniam ligos plitimui.
Ureaplazmozė
Ureaplazmozė- tai susirgimas, kurį sukelia sąlyginai patogeninė ureaplazma- Ureaplasma spp. Dažniausiai užsikrečiama sekso metu, rečiau- per buitinį kontaktą: nešvarius rankšluosčius, drabužius, patalynę. Ši ureaplazma sukelia gimdos kaklelio uždegimą moterims, šlaplės uždegimą- vyrams.
Ureaplazmozės klinikiniai simptomai
Dažniausiai susirgimas nepasireiškia jokiais klinikiniais požymiais ir laikoma, kad užsikrėtęs ir simptomų nejaučiantis asmuo yra nešiotojas. Visgi simptomatika galima.Vyrams pasireiškiantys požymiai dažniausiai būna išskyros iš šlaplės, skausmas šlapinimosi metu, erekcijos sutrikimai. Moterims pasireiškiantys simptomai- padidėjusios išskyros, perštėjimas ir besikartojantys šlapimo ir lytinių takų uždegimai, skausmas pilvo apačioje. Lytiniai santykiai net ir esant gerai lubrikacijai gali būti skausmingi ir nemalonūs. Kartais, kai ureaplazma nukeliauja į sąnarius, gali pasireikšti sąnarių pažeidimai, skausmai.
Ureaplazmozės gydymas
Nustačius sukėlėją, būtina gydyti, ypač tai svarbu pastoti planuojančioms moterims- dėl neišgydytos ligos pastojimas gali būti komplikuotas, kūdikis gali gimti neišnešiotas arba įvykti persileidimas. Paėmus tepinėlį laboratorijoje yra nustatomas sukėlėjas, atliekamos antibiotikogramos ir paskiriamas efektyvus gydymas antibiotikais. Taip pat svarbu stiprinti imunitetą ir natūralius organizmo apsauginius mechanizmus, atstatyti normalią makšties mikroflorą ir stiprinti gerąsias laktobakterijas.
Bakterinė vaginozė
Tai moterų liga- bakterinės kilmės makšties uždegimas, kurį sukelia natūraliai makštyje randamos Gardnerella vaginalis bakterijos. Vaginitas atsiranda tada, kai pasikeičia natūralios mikrofloros santykis, ir minėtosios bakterijos pradeda išskirti toksinus, ardančius makšties gleivinę. Kitos natūraliai makštyje esančios bakterijos, kaip pavyzdžiui, Prevotela, Fusobakterijos, ima nekontroliuojamai daugintis, ir tada atsiranda susirgimui būdingi simptomai.
Vaginozės požymiai:
- Niežėjimas;
- Nemalonaus žuvies kvapo išskyros iš makšties;
- Perštėjimas, deginimas šlapinantis;
- Skausmingi lytiniai santykiai.
Bakterinės vaginozės išsivystymą įtakojantys veiksniai
Esant normaliai makšties mikroflorai, vyraujančios bakterijos- laktobacilos- atlieka natūralią apsauginę funkciją. Laktobacilų gaminama pieno rūgštis užtikrina tinkamą rūgštinę terpę makštyje ir neleidžia skverbtis kitoms makštyje esančioms bakterijoms pro gleivinę. Taip pat laktobacilų išskiriama medžiaga- vandenilio peroksidas- neleidžia daugintis patogeninėms bakterijoms ir net slopina ŽIV. Tačiau dėl įvairių aplinkybių nusilpus bendram imunitetui, sutrinka ir natūrali gerųjų bakterijų pusiausvyra. Imunitetas gali sutrikti dėl streso, geriamųjų antibiotikų, staigių hormonų pasikeitimų, nuolatinio nuovargio ir kitų gyvenimo būdo aplinkybių. Tada apsauginių bakterijų- laktobacilų- kiekis sumažėja ir tampa lengviau daugintis patogeninėms bakterijoms, kas ir sukelia bakterinę vaginozę.
Bakterinės vaginozės gydymas
Gydymas remiasi dviem pagrindiniais principais: sukėlėjo šalinimu ir natūralios mikirofloros atstatymu. Pirmuoju atveju paskiriami antibakteriniai vaistai- antibiotikai. Kokius antibiotikus skirti, geriausiai nustato gydytojai dermatovenerologai ir venerologai- vaistai vartojami įvedant tiesiogiai į makštį arba geriami ir absorbuojami per skrandį. Antibakterinių vaistų vartojimo metu negalima lytiškai santykiauti. Antrasis principas- makšties natūralios mikrofloros atstatymas- remiasi tuo, jog paskiriami probiotikai- laktobacilos ir jų dauginimąsi gerinantys preparatai. Jie vedami į makštį, atstato rūgštinę jos terpę ir natūraliai sureguliuoja visa mikroflorą.
Niežai
Niežai yra parazitinė odos liga. Ją sukelia niežų erkė (Sarcoptes scabiei variatio hominis). Niežais užsikrėsti galima artimai bendraujant su užsikrėtusiuoju – miegant kartu ar lytiškai santykiaujant. Niežų patelė patekusi ant odos ir įsiraususi į epidermį padeda savo kiaušinius, kurie maždaug per pusantros savaitės subręsta ir iš jų išsirita erkės.
Klinikiniai požymiai:
- Niežulys ( dažniausiai suintensyvėja naktimis ar šiltoje aplinkoje) ;
- Bėrimas ( dažnos puslytės, pūlinukai, po kasimųsi atsiradę šašiukai
Būdingos pažeidimų vietos:
- Rankų ir kojų tarpupirščiai;
- Riešų, alkūnių, pažastų, užausių, liemens, sėdmenų sritys;
- Vyrams varpos srityje;
- Moterims gaktos srityje.
Niežų gydymas:
Gydoma specialiu tepalu, kremu ar losjonu, kurį išrašo gydytojas, prieš pradedant gydymą patartina išsimaudyti, o gydymo metu – nesimaudyti. Patalynė, drabužiai ir kiti, kasdieniai, prie kūno prisiliečiantys daiktai turi būti išskalbti aukštoje temperatūroje. Neturėdamos kontakto su žmogumi – erkės žūva.
Gaktos utėlėtumas
Gaktos utėlės (pthirus pubis) – gaktos srities parazitai. Nuo drabužių ar galvos utėlių jos skiriasi kūno forma (gaktos utėlės turi trumpesnį, bet platesnį kūną). Deda kiaušinius gaktos ir kitose kūno srityse: ūsų, antakių, blakstienų, pažastų plaukuose. Užsikrečiama artimo sąlyčio metu, lytiškai santykiaujant.
Klinikiniai požymiai:
- Glindos ir utėlės;
- Niežtinčios raudonos papulės;
- Mėlynai rausvos dėmės, dažniausiai atsirandančios apatinėje pilvo ir šlaunų srityse.
Gydymas:
Skiriami antiparazitiniai vaistai, kurie naudojami ant sausų plaukų. Būtina dezinfekuoti drabužius ir patalynę.
Hepatitas A
A hepatitą sukelia A hepatito virusas. Infekcijos inkubacinis laikotarpis trunka vidutiniškai mėnesį. Infekcija perduodama per išmatas ir burną (fekaliniu ir oraliniu būdais), taip pat gali būti perduodama lytiniu būdu bei per buitinius ryšius. Rizika užsikrėsti padidėja, jeigu asmuo gyvena intensyviai užsiima analiniu arba oraliniu seksu. Taip pat vyrams lytiškai santykiaujant su kitais vyrais. Šiuo atveju prezervatymų naudojimas neapsaugo.
Ligos diagnostika:
Liga prasideda apie 14 dienų trunkančiais į gripą panašiais simptomais, o vėliau žmogus pagelsta. Gelta trunka kelias savaites.
Gydymas:
Nustatoma dieta ir fizinis aktyvumas. Į ligoninę guldomi tik tie ligoniai, kurie manoma serga žaibišku kepenų nepakankumu ar jei dėl viduriavimo, vėmimo žmogui įvyksta dehidratacija.
Profilaktika:
Leidžiama vakcina ir į raumenis leidžiamas imunoglobinas G. Skiepyti patariama vyrams lytiškai santykiaujant su vyrais, ypač tiems, kurie turi vienadienius partnerius ar užsiiminėja oraliniu, analiniu seksu.
Venerinė limfogronuloma
Lytiškai plintanti liga, kurią sukelia Chlamydia trachomatis. Tai nėra dažna liga. Vyrams būdingesnė ūminė ligos eiga, o moterims sukeliami mažiau ryškūs ligos požymiai, tačiau jos dažnai patiria komplikacijas.
Klinikiniai limfogronulomos požymiai:
- Pirmoji stadija: Po 3 – 30 dienų atsiranda mažas ir neskausmingas pūlinukas, vėliau opa, kuri panaši į pūslelinę. Taip pat būdingos gleivingos ir pūlingos išskyros.
- Antroji stadija: po maždaug mėnesio atsiranda skausmingas kirkšnies limfmazgių uždegimas. Uždegimai labiau būdingesni vyrams. Moterims dažniau pažeidžiama tiesioji žarna, gimdos kaklelis, šlaplė ar makštis. Šioje stadijoje atsiranda ir bendrų negalavimų: karčiavimas, šaltkrėtis, plaučių uždegimas ar hepatitas.
- Trečioji stadija: dažniau serga moterys nei vyrai. Atsiranda proktokolitas. Negydant susidaro randai, sąaugos, gali atsirasti dramblialigė.
Pastebėjote bent vienos iš šių ligų simptomus ar įtariate, kad galite ja sirgti? Susisiekite su Homo Sanus klinikos gydytojais, ir mes Jums padėsime!